Rusija sekė ginklus per Nyderlandų kameras

Privati apsaugos kamera prie vieno Nyderlandų logistikos maršruto, veikusi su gamykliniais slaptažodžiais ir pasenusia programine įranga, tyliai tapo Rusijos žvalgybos priemone. Liepos 10 d. Nyderlandų žvalgybos tarnybos pranešė, kad Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į prie interneto prijungtas kameras, siekdami stebėti į Ukrainą gabenamus ginklus ir įrangą (NOS, TVP World). Po kelių dienų Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija ir Suomija iškvietė Maskvos ambasadorius, o ES įvedė sankcijas su šia kampanija siejamiems Rusijos kibernetiniams operatyvininkams (Tagesschau, Yle).

Suderintas atsakas parodė, kad kameros įsilaužimas vertinamas kaip karo meto šnipinėjimas prieš tarptautinę tiekimo grandinę. Tačiau šis atvejis atvėrė ir problemą, kurios Europos vyriausybės dar neišsprendė: Ukrainai skirti ginklai juda įprastais greitkeliais, per civilinius uostus ir pro privačias kameras. Siuntas valdo gynybos ministerijos. Kelius prižiūri transporto institucijos. Kameros priklauso privačioms bendrovėms. Žvalgybos tarnybos pažeidimą dažnai nustato tik po fakto. Viešai prieinamuose šiam tekstui peržiūrėtuose dokumentuose nenurodyta, kas privalo pasirūpinti privačia kamera, stebinčia karinį maršrutą.

Protestai atrodė koordinuoti. Įrodymai — ne vienodi.

Tiesioginę sąsają tarp Rusijos įsilaužimų ir Ukrainos logistikos maršrutų pateikė tik Nyderlandai. Vokietijos demaršas apėmė kibernetinius įsilaužimus į gynybos bendroves, o saugumo pareigūnai atskirai perspėjo apie vadinamuosius žemo lygio agentus, žvalgančius kareivines ir transporto objektus (Focus). Prancūzija Rusijos FSB, pagrindinei vidaus saugumo ir žvalgybos tarnybai, vykdančiai ir užsienio kibernetines operacijas, priskyrė kelerius metus trukusią kibernetinio šnipinėjimo kampaniją prieš gynybos ir diplomatinius tinklus, tačiau konkretaus maršruto atakos neįvardijo (Quai d'Orsay, ZDNet France). Suomija perspėjo, kad tas pats FSB padalinys išnaudoja prastai sukonfigūruotus maršrutizatorius energetikos ir gynybos objektuose, bet konkretaus pažeisto maršruto taip pat nenurodė (Yle).

Keturios vyriausybės iš skirtingo pobūdžio įrodymų sudėjo vieną politinį pasakojimą. Toks apibendrinimas gali būti pagrįstas. Vis dėlto viešai pateikti duomenys skiriasi: vienur kalbama apie konkretų įsilaužimą, kitur — apie platesnę šnipinėjimo ar pažeidžiamumų išnaudojimo schemą. Todėl visų keturių atvejų pateikimas kaip lygiaverčių peržengia tai, kas viešai įrodyta.

Kodėl durų skambučio kamera tampa karine problema

Kelių nulaužtų kamerų reikšmę paaiškina geografija. Europa neturi atskirų karinių kelių. Pačios ES karinio mobilumo politika numato, kad transeuropinis transporto tinklas TEN-T naudojamas dvejopai: tie patys greitkeliai, geležinkeliai ir uostai, kuriais juda komerciniai kroviniai, turi užtikrinti ir greitą karinių pajėgų pastiprinimą (European Commission).

Tai reiškia, kad kiekviena kamera, maršrutizatorius ar valdymo sistema prie šių koridorių tampa potencialiu Rusijos stebėjimo tašku. Riziką aiškiai rodo Lenkija, pagrindinis Europos sausumos tiltas į Ukrainą. Lenkijos gynybos ministerijos įspėjime prie Rusijos sabotažui pažeidžiamų objektų priskirti geležinkeliai, oro uostai, sandėliai ir telekomunikacijos (Wirtualna Polska).

Lietuva parodė, kas gali sekti po stebėjimo. Žurnalistiniai tyrimai atskleidė „Telegram“ kanalus, kuriuose siūlyti pinigai už padegimus prieš NATO transporto priemones; tarp taikinių minėti kariai prie Pabradės poligono ir geležinkelių infrastruktūra (LRT, TV3). Grandinė nesudėtinga: skaitmeninė žvalgyba, fizinis veiksmas, vietinio tarpininko paieška. Maršrutas pirmiausia pažymimas, tada stebimas srautas, galiausiai kameros įrašai tampa taikinių atrankos duomenimis.

Kam tenka atsakomybė

Keturi suderinti diplomatiniai protestai rodo, kad Europos vyriausybės civilinę skaitmeninę infrastruktūrą jau laiko karo aplinkos dalimi. ES sankcijų paketas nukreiptas į Rusijos kibernetinius operatyvininkus, tačiau sunkesnis klausimas lieka Europos viduje: kas tikrina privačius įrenginius, išdėstytus palei karinius koridorius?

Nyderlandų atvejis problemą iškėlė į paviršių. Sprendimo jis nepateikė. Atsakomybė tenka vyriausybėms, pasirinkusioms tarptautinį ginklų tiekimo į Ukrainą srautą leisti civiliniais koridoriais, bet iki galo neapibrėžusioms, kas saugo tą civilinį sluoksnį, nuo kurio šis srautas priklauso.