Rusija per Telegram verbuoja vienkartinius agentus

Birželio 25 d. į Varšuvos prokuratūrą su antrankiais atvesti Lenkijos pilietis ir Baltarusijos pilietis. Jie įtariami fotografavę ypatingos svarbos infrastruktūrą, kabinę plakatus, purškę grafičius ir stebėję Baltarusijos opozicijos išeivijos renginius. Užduotys, prokuratūros teigimu, ateidavo per „Telegram“, o atlygis mokėtas kriptovaliutomis. Šioje byloje svarbiausi ne patys įtariamieji, o verbavimo schema.

Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos prokurorai bei saugumo pareigūnai apibūdina tą patį veikimo modelį: Rusijos arba su Rusija siejamos žvalgybos tarnybos esą internetu verbuoja pigius, trumpalaikius vykdytojus, jiems duoda siauras užduotis, neatskleisdamos platesnės operacijos tikslo, pareikalauja įrodymų, sumoka nedideles sumas ir nutraukia ryšį. Taip paprasti žmonės paverčiami žvalgybos įrankiais, kartais iki galo nesuprantančiais, kam dirba.

Varšuvos schema

Aiškiausią viešą vaizdą kol kas pateikė Lenkijos nacionalinė prokuratūra. Lenkijos vidaus saugumo agentūra ABW sulaikė Lenkijos pilietį Rafalą G. ir Baltarusijos pilietį Aliaksejų B. Jiems pareikšti kaltinimai dėl veikimo užsienio žvalgybos naudai nuo 2024 m. kovo iki 2025 m. vasario Žešuve, Varšuvoje ir Lodzėje (Prokuratura Krajowa, ABW). Prokuratūros teigimu, užduotis jie gaudavo per „Telegram“, fotografuodavo taikinius ir rengdavo propagandinę medžiagą.

ABW nurodė ir kitą šios bylos sluoksnį: įtariamieji taip pat filmavo Varšuvoje Baltarusijos išeivių rengtus renginius (Prokuratura Krajowa). Tai bylą išplečia nuo infrastruktūros žvalgybos iki Lukašenkos režimui nepritariančių diasporos bendruomenių stebėjimo.

Svarbiausia čia ne konkretūs vardai, o struktūra. Kiekvienas užverbuotas žmogus mato tik savo užduotį: nufotografuoti objektą, pakabinti plakatą, nupirkti SIM kortelę. Niekam atskirai nereikia žinoti visos operacijos tikslo. Toks suskaidymas apsunkina tyrimą ir lėtina priskyrimą konkrečiai užsienio tarnybai.

Vokietija: nuo ekranų iki geležinkelio kiemų

Vokietijos bylos rodo, kas nutinka, kai internetinis verbavimas susijungia su fiziniu pasirengimu. Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus reikalų ministras Herbertas Roilis įspėjo, kad Rusijos tarnybos vis dažniau remiasi Wegwerf-Agenten — „vienkartiniais agentais“: pigiais, lengvai pakeičiamais žmonėmis, verbuojamais per socialines platformas ir sąmoningai laikomais nežinioje, kas iš tikrųjų duoda nurodymus (FAZ, ZEIT).

Dvi Vokietijos bylos atskleidžia perėjimą nuo skaitmeninio kontakto prie fizinių veiksmų. Tyrėjai aprašė įtariamus agentus, vieną jų veikusią Kelne, rengusius padegimus ir sprogdinimus prieš krovinių gabenimą. Vienas įtariamasis esą išsiuntė du bandomuosius siuntinius, kad patikrintų logistikos maršrutus ir saugumo spragas (Kölner Stadt-Anzeiger). Mindeno geležinkelio stotyje neteisėtai įrengta tiesioginio vaizdo kamera stebėjo manevravimo zoną, naudojamą Bundesvero ir su Ukraina susijusiems transportams (WDR). Vienu atveju komerciniais siuntų tinklais buvo tikrinamos pažeidžiamos vietos. Kitu — realiuoju laiku stebėta karinė logistika. Abu atvejai prasidėjo nuo „Telegram“ žinutės žmogui, kuriam reikėjo pinigų.

Prancūzijos byla rodo ribą, kurios tyrėjai negali peržengti be įrodymų. Netoli Tulūzos birželio 5 d. Baltarusijos piliečiui pareikšti kaltinimai dėl informacijos perdavimo užsienio valstybei, jam filmavus dronų gamintojos „Delair“ bandymus. Keliomis dienomis anksčiau į gamyklą mesti Molotovo kokteiliai, tačiau jie nesprogo. Pasak „Le Monde“, tyrėjai įtariamojo su užpuolikais nesusiejo. Artumas dar nėra įrodymas: stebėjimas ir fizinis bauginimas gali vykti greta, bet be vienos įrodomos vadovavimo grandinės.

Spraga, dėl kurios schema veikia

NATO hibridines grėsmes apibrėžia kaip karininių ir nekarinių, atvirų ir slaptų priemonių derinį, įskaitant įgaliotinius ir nereguliarias grupes (NATO). Vienkartinių agentų modelis veikia todėl, kad kiekviena operacija lieka žemiau Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio slenksčio — nuostatos, pagal kurią išpuolis prieš vieną sąjungininkę laikomas išpuoliu prieš visas. Veiksmai trikdo, bet neperžengia aiškios ribos, po kurios kolektyvinė gynyba politiškai tampa paprasta (AP/ABC).

Nusikaltimo vieta visada lokali: kamera Mindene, bandomasis siuntinys Kelne, nuotrauka Žešuve. Nacionalinės prokuratūros gali kaltinti vykdytoją. Europolas, ES policijos bendradarbiavimo agentūra, ir Eurojustas, prokuratūrų koordinavimo institucija, gali susieti bylas skirtingose valstybėse. Tačiau įrodyti, kad konkretus „Telegram“ kanalas veda į Rusijos žvalgybos valdybą, lieka sunkiausia grandinės dalis. Nei Europolas, nei Eurojustas patys baudžiamųjų bylų nekelia.

Čekijos žiniasklaida Vokietijos ir Lenkijos bylas jau pateikia kaip perspėjimą savo gynybos tiekimo grandinėms (Novinky, ČT24). ES ypatingos svarbos subjektų atsparumo direktyva gali įpareigoti energetikos, transporto ir skaitmeninės infrastruktūros operatorius stiprinti apsaugą (CER Directive). Ji negali įrodyti, kas atsiuntė žinutę per „Telegram“.

Viešai žinomi atvejai leidžia daryti aiškią išvadą: Europoje fiksuojamas su Rusija siejamo, nuotoliniu būdu valdomo ir suskaidyto agentų verbavimo modelis, nukreiptas į infrastruktūrą, gynybos tiekimo grandines ir išeivijos bendruomenes. Jo tikslas — branginti ir apsunkinti paramą Ukrainai. Stipriausios viešos bylos kol kas Lenkijoje ir Vokietijoje. Prancūzija parodo, kaip arti vienas kito gali būti stebėjimas ir sabotažas, bet teisme tam vis tiek reikia įrodymų. Europa gali geriau saugoti geležinkelio aikšteles, gamyklas ir telekomunikacijų paskyras. Tačiau švaraus būdo pasiekti už vykdytojo stovintį kuratorių ji vis dar neturi.