Belgija liko be fregatų

Belgijos fregata „Leopold I“ dėl techninio gedimo jau maždaug tris savaites stovi JAV uoste, praneša Belgijos žiniasklaida. Vienintelis tos pačios klasės laivas „Louise-Marie“ tuo metu pereina planinę techninę priežiūrą. Dėl šio sutapimo NATO ir ES valstybė laikinai neturi nė vieno parengto aukštos klasės eskorto laivo. Vienas mechaninis gedimas iš esmės panaikino visą šalies indėlį į kolektyvinę jūrų gynybą.

NATO ir ES prašo laivų. Valstybės juos duoda arba ne

NATO daugianacionalinės jūrų grupės atrodo kaip Aljanso pajėgos, bet kiekvienas laivas priklauso konkrečios valstybės kariniam laivynui. NATO neturi savo flotilės. Ji į nuolatines aukštos parengties grupes rotacijos principu įtraukia valstybių narių pasiūlytas fregatas (NATO MARCOM, NATO). ES veikia taip pat: tokios operacijos kaip ASPIDES, Raudonojoje jūroje sauganti komercinę laivybą nuo husų atakų, visiškai priklauso nuo laivų, kuriuos vyriausybės nusprendžia išsiųsti (Council of the EU, Operation ASPIDES).

Institucinis mechanizmas čia paprastas. NATO ir ES gali koordinuoti, planuoti ir prašyti pajėgumų. Laivus valdo nacionalinės vyriausybės: jos nustato techninės priežiūros grafikus, samdo įgulas ir priima viešųjų pirkimų sprendimus. Kai Belgijos dviejų fregatų laivynas nukrinta iki nulio, joks pakaitinis laivas iš Aljanso štabo neatsiranda. Spragą dengia kitas sąjungininkas arba ji lieka.

Olandiška jungtis

Belgija ir Nyderlandai ne tik kartu rengia pratybas. Pagal „Admiraal Benelux“ vadovavimo struktūrą abiejų šalių kariniai laivynai dalijasi operaciniu planavimu ir personalu (Admiraal Benelux). Senstančias fregatas jie taip pat keičia kartu, pagal vieną sutartį su „Naval Group“ (Naval Group).

Tokia integracija turi kainą, kai vienas partneris laikinai iškrenta. Nyderlandų planuotojai, skaičiavę Belgijos fregatą bendroms užduotims, turi patys dengti atsiradusią vietą arba susitaikyti su mažesniu buvimu jūroje. Nuoroda į Belgijos situaciją atsirado Nyderlandų parlamento dokumentuose, vadinasi, pareigūnai problemą buvo pastebėję (1848.nl). Įrodymų, kad Nyderlandų karinis laivynas formaliai užpildė spragą, nėra. Tačiau bendra vadovavimo struktūra veikia tik tada, kai abi pusės gali realiai skirti laivus.

Ta pati stoka, tik didesniu mastu

Vokietija rodo viešųjų pirkimų pusę. Berlynas nutraukė problemų kamuotą F126 fregatų programą ir perėjo prie TKMS projekto, kai ankstesnis variantas tapo nebeįgyvendinamas (Quwa). Kaip skelbė „Reuters“, NATO tikisi, kad Vokietija aukščiausios parengties režimu išlaikys keturis kovinius laivus, specializuotus povandeninių laivų paieškai ir naikinimui (n-tv/Reuters). Pirmųjų pristatymų nelaukiama anksčiau nei 2029 m.

Danija susiduria su paklausos puse. Ginkluoti Rusijos laivai per Danijos sąsiaurius plaukia pakankamai dažnai, kad jų stebėsena taptų rutina (Tidende). Kopenhaga užsakė naujus stebėjimo ir apsaugos laivus, tačiau jų pristatymas numatytas tik 2028–2030 m. (BT).

Kartojasi tas pats modelis: grėsmė jau čia, laivai — ateityje.

Kas turi atsakyti

Tai neįrodo, kad NATO dėl vienos sugedusios Belgijos fregatos liko su neužpildyta eskorto užduotimi. Aljanso sistema pagrįsta rotacija ir laikui bėgant gali sugerti pavienes spragas. Operacinių užduočių duomenys, kurie patvirtintų arba paneigtų neįvykdytą įsipareigojimą, neviešinami. Ribos plonos, bet sistema dar nesulūžusi.

Vis dėlto Europos jūriniai įsipareigojimai jau lenkia techninės priežiūros grafikus ir viešųjų pirkimų sistemas, turinčias tuos įsipareigojimus paversti realiais pajėgumais. Belgija negali išsiųsti nė vienos fregatos. Vokietijos kovai su povandeniniais laivais skirti laivai dar už kelerių metų. Danija užsako korpusus, kurie pasieks laivyną vėliau, nei atsirado grėsmės, kurioms jie skirti.

Atsakomybė čia nacionalinė. Ji tenka gynybos ministerijoms ir vyriausybėms, kurios pasirašo kolektyvinius įsipareigojimus, bet vėliau per mažai finansuoja, vėluoja įsigyti arba nesugeba prižiūrėti laivų, be kurių tie įsipareigojimai lieka tik planuose.