TotalEnergies reikalauja €800 million užstato

Prieš trejus metus TotalEnergies ir BP už jūrinio vėjo parkų vietas Vokietijos Šiaurės ir Baltijos jūrose pasiūlė 12,6 mlrd. € ir neprašė nė cento subsidijų. Politikams tai atrodė kaip įrodymas, kad atsinaujinanti energetika jau gali išsilaikyti pati. 2026 m. gegužę abi bendrovės siekia susigrąžinti pinigus. Modelis, turėjęs padaryti valstybės paramą nereikalingą, subyrėjo keturiose šalyse.

TotalEnergies jau sumokėjo apie 800 mln. € užstato ir garantijų ir nori grąžinti vietas Berlynui. BP per bendrą įmonę Jera Nex BP siekia panašaus sprendimo. Abi bendrovės teigia, kad projektai finansiškai nebeperspektyvūs. Berlynas nesutinka: vyriausybė aiškina, kad galiojanti teisė neleidžia grąžinti jau suteiktų koncesijų, o pirmasis baudų terminas sueina 2027 m. rudenį.

Kaip sugriuvo skaičiavimai

2019–2023 m. Šiaurės Europos vyriausybės įtikėjo, kad jūriniam vėjui valstybės paramos nebereikia. Nyderlandai projektą Hollandse Kust Zuid skyrė be subsidijų. Vokietija nuėjo dar toliau, pasirinkdama „neigiamus pasiūlymus“: bendrovės mokėjo valstybei už teisę statyti. 12,6 mlrd. € aukciono rezultatas tapo šio pasitikėjimo viršūne. Ji truko maždaug trejus metus.

ECB, euro zonos palūkanų normas nustatantis Europos Centrinis Bankas, 2022 m. liepą–2023 m. rugsėjį pagrindinę palūkanų normą padidino nuo 0 % iki 4 %. Jūrinis vėjas — viena kapitalui imliausių energetikos formų. Didžioji išlaidų dalis tenka pradžioje: turbinoms, pamatams, povandeniniams kabeliams. Pajamos ateina lėtai, per maždaug 25 metus. Kai skolintis buvo pigu, tokie projektai dar galėjo uždirbti nedidelę grąžą. Finansavimo kainai pakilus keliais procentiniais punktais, dalis jų tampa nuostolingi per visą gyvavimo laikotarpį. Statybos ir komponentų sąnaudos, palyginti su 2021 m., padidėjo 30–50 %, o Europos projektų finansavimo kaina pakilo 3–4 procentiniais punktais (KPMG/OFATE). 2021 m. prielaidomis suplanuoto projekto pelno marža galėjo išnykti visiškai.

Tinklai taip pat nespėjo. Vokietijoje jūrinių perdavimo tinklų komponentų laukimo terminai dabar siekia šešerius metus. Nyderlanduose 60 % TenneT plėtros projektų vėluoja vidutiniškai 2,5 metų. Vėjo parkas be prijungimo prie tinklo tampa įšaldytu turtu: jį reikia prižiūrėti, bet jis neuždirba. Tuo pat metu didžiosios energetikos bendrovės kapitalą nukreipia į greičiau atsiperkančius naftos ir dujų projektus, todėl prisiimti vėjo įsipareigojimai jų balansuose atrodo dar sunkesni.

Kas moka už atsitraukimą

Pirmiausia pralaimi Vokietijos elektros vartotojai. Vyriausybė 90 % aukcionų pajamų buvo numačiusi tinklo mokesčiams ir elektros kainoms riboti, kad sąskaitos būtų mažesnės namų ūkiams, vis dar jaučiantiems 2022 m. energetikos krizės padarinius. Jei TotalEnergies reikalavimas grąžinti pinigus būtų patenkintas, iš šio fondo dingtų daugiau kaip 7 mlrd. €.

Ilgesnio laikotarpio kaina — vėlavimas. Remdamosi savo užsakytu Fraunhofer instituto tyrimu, bendrovės nori Vokietijos 70 GW jūrinio vėjo tikslą atidėti 16 metų — nuo 2041 m. iki 2057 m.. Toks pats modelis matomas ir kitur. Nyderlandai nepasieks 21 GW tikslo iki 2031 m.. Danijos 2024 m. gruodžio aukcione nebuvo nė vieno kvalifikuoto pasiūlymo. 2023 m. Didžiosios Britanijos Allocation Round 5 aukcione jūrinio vėjo pasiūlymų apskritai negauta.

Vyriausybės dabar grįžta prie to paties sprendimo: sutarčių dėl kainų skirtumo, arba CfD, kai valstybė 20 metų garantuoja minimalią elektros kainą. Jei rinkos kaina nukrenta žemiau nustatytos ribos, skirtumą padengia valstybė. Vokietija 2027 m. aukcionus pertvarko pagal CfD modelį. Danija gavo ES patvirtintą 5 mlrd. € valstybės pagalbą naujai CfD schemai. Didžioji Britanija po 2023 m. nesėkmės padidino garantuojamą kainą ir Allocation Round 7 aukcione skyrė 8,4 GW pajėgumų.

Pati sektoriaus lobistinė organizacija neigiamus pasiūlymus paskelbė „mirusiais“. Po trejų metų eksperimento valstybės parama grįžta. Subsidijų nereikalaujantis modelis turėjo atsakyti, ar viešieji pinigai dar būtini privačioms energetikos bendrovėms. Atsakymas lieka politinis: kiek mokėti, kokiomis sąlygomis ir ar pavyks kompensuoti dešimtmetį, prarastą ieškant pigesnio kelio.