Trumpas siūlo Hormūzo krovinio mokestį

Liepos 6 d. Hormūzo sąsiaurį kirto apie 45 dideli laivai. Liepos 10 d. laivų sekimo bendrovės jų skaičiavo penkis (Straits Times). Vandens kelio, kuriuo gabenama beveik 20 % pasaulio naftos ir apie penktadalį pasaulinės suskystintųjų gamtinių dujų prekybos, neuždarė nė viena vyriausybė (EIA). Jį faktiškai uždarė draudikai, frachtuotojai ir laivų savininkai, kiekvieną reisą vertindami atskirai ir nuspręsdami, kad rizika nebepateisina kainos.

Donaldas Trumpas tuomet laivybos rizikos istoriją pavertė ginču dėl teisės plaukti tarptautiniu sąsiauriu. Liepos 13 d. jis paskelbė Jungtines Valstijas „Hormūzo sąsiaurio globėja“ ir pasiūlė rinkti 20 % visos per jį gabenamų krovinių vertės mokestį (gCaptain). Patikrinto tokio mokesčio surinkimo mechanizmo nėra. Tą pačią dieną Tarptautinė jūrų organizacija, Jungtinių Tautų agentūra, reguliuojanti laivybą, pareiškė, kad privalomiems tranzito mokesčiams tarptautiniame sąsiauryje nėra teisinio pagrindo. Omanas, sąsiaurį valdantis kartu su Iranu, IMO Tarybai nurodė, kad tranzitinis plaukimas garantuojamas tarptautinės teisės (Maritime Executive). Siūlomas mokestis nesiremia jūrų teise, tačiau komercinis sąsiaurio užsidarymas jau matomas draudimo kainose.

Kaštų grandinė

Karo rizikos draudimo įmokos reisams Persijos įlankoje pakilo beveik iki 3 % laivo vertės, nors prieš kelias dienas siekė 2 %. Kai kurie draudikai laivų savininkams patarė tranzitą apskritai stabdyti (Claims Journal). Italijos laivybos analitikų vertinimu, VLCC, tai yra labai didelių žalios naftos tanklaivių, draudimo įmokos vienai savaitei siekė apie 4 % laivo vertės, arba 250 000–375 000 JAV dolerių už vieną praplaukimą (TrasportoEuropa). Šie kaštai keliauja nuo draudikų laivų savininkams, iš jų – frachtuotojams, tada krovinių savininkams. Galiausiai jie pasiekia degalines, oro uostų kuro tiekėjus ir prekybos centrų logistikos rampas.

Stipriausias perdavimo kanalas eina ne per žalią naftą, o per perdirbtus naftos produktus. BNP Paribas skaičiuoja, kad 2025 m. Azija ir Artimieji Rytai tiekė 23 % Europos dyzelino importo ir 90 % reaktyvinių degalų importo (BNP Paribas). Tarptautinės dyzelino kotiruotės pašoko beveik 10 centų už litrą, benzino – tik keturiais centais (Quattroruote). Dyzelinu varomi sunkvežimiai ir žemės ūkio technika, todėl brangimas persiduoda per tiekimo grandines dar prieš jam atsispindint infliacijos statistikoje.

Trys vyriausybės, ta pati dilema

Tas pats sukrėtimas matomas skirtingose Europos degalų rinkose, o vyriausybių pasirinkimas panašus: dalį smūgio prisiimti per mokesčių lengvatas ir taip naudoti fiskalinę erdvę arba leisti kainai visa apimtimi pasiekti vartotojus ir prisiimti politinę kainą.

Portugalija pasirinko švelninti poveikį. Lisabona tikėjosi, kad nuo liepos 13 d. prasidedančią savaitę dyzelinas brangs septyniais centais už litrą, todėl padidino degalų mokesčio paramą per ISP nuolaidos mechanizmą (Observador, ECO). Airija kainą leido perkelti vartotojams: degalų mažmenininkai tikėjosi, kad dėl didesnių didmeninių kainų dyzelinas brangs apie 10 centų už litrą, kartu pabrėždami, jog tiekimas pakankamas (RTÉ). Vengrijos padėtis sudėtingesnė. Dyzelinas kainavo 608 forintus už litrą, o forintui silpnėjant dolerio atžvilgiu kiekviena doleriais įkainota naftos statinė vidaus rinkoje tampa dar brangesnė (Portfolio, Holtankoljak).

Trūkstami įrodymai

Europos Komisijos energetinio saugumo darbo grupė liepos 13 d. pareiškė nematanti artimos žiemos tiekimo problemos (European Commission). Didžioji per Hormūzą gabenamos naftos dalis keliauja į Aziją, o ne Europą, be to, Persijos įlankos eksportuotojai turi dalį alternatyvių vamzdynų ir uostų (LSEG). Toks santūrumas gali būti pagrįstas.

Tačiau per šią krizę nė viena ES valstybė narė nepaskelbė patikrinamo atsargų dienų skaičiaus, priklausomybės nuo su Hormūzu susijusio dyzelino ir reaktyvinių degalų importo ar draudimo priemokų duomenų, kurie leistų piliečiams įvertinti, ar oficialus raminimas paremtas skaičiais, ar prielaida. Nacionalinės energetikos ministerijos ir degalų rinkos reguliuotojai turėtų pateikti tokią apskaitą viešai. Sprendimus, ar Hormūzas komerciškai naudojamas, iš tiesų priima ne diplomatai: karo rizikos draudimą perkainojantys draudikai, reisus stabdantys frachtuotojai ir sankcijų riziką tikrinantys bankai. Jie pavojų įkainoja jau dabar, o Europos vairuotojai, vežėjai ir oro linijos jau dengia sąskaitą, kurios tikrą dydį kol kas žino tik rinka.