JAV perpus mažina NATO bombonešių įsipareigojimus

JAV kariuomenės atsitraukimas iš Europos spartėja labiau, nei sąjungininkai tikėjosi. Svarbiausi mažinimai vyksta ten, kur Kongreso nustatytas saugiklis neveikia: ne Europoje dislokuotų karių skaičiuje, o NATO kriziniam planavimui pažadėtuose pajėgumuose. Vašingtonas perpus mažina strateginių bombonešių įsipareigojimus, trečdaliu karpo naikintuvų skaičių, o povandeninių laivų nebežada visai. Šie sprendimai priimami vykdomosios valdžios kanalais, be Kongreso balsavimo, todėl Europos sostinėms tenka skubiai ieškoti pakaitalų, kurių iki 2029 m. jos fiziškai nespės sukurti.

Du kanalai, vienas be saugiklio

Europos pareigūnų nerimą galima suprasti tik atskyrus dvi JAV karinio buvimo formas. Pirmoji — Europoje faktiškai dislokuoti kariai, kurių dabar apie 80 000. JAV gynybos įgaliojimų įstatymo NDAA 1249 skirsnyje Kongresas nustatė 76 000 karių ribą: ją peržengdamas Pentagonas turi įstatymų leidėjams patvirtinti, kad mažinimas nepakenks sąjungininkų saugumui. Būtent šis saugiklis dažniausiai atsiduria antraštėse.

Didesnį praktinį svorį turi NATO pajėgų modelis. Jame fiksuojama, ką kiekviena sąjungininkė įsipareigoja atsiųsti krizės atveju: pajėgas, kurios iš nacionalinių bazių turėtų būti perkeltos per 10, 30 arba 180 dienų. Šie įsipareigojimai priklauso vien vykdomosios valdžios diskrecijai. Jų nevaržo joks įstatymas. Gegužės 22 d. Pentagono pasiuntinys Aleksandras Velezas-Greenas NATO pareigūnams pristatė būtent šios kategorijos mažinimą: perpus mažiau bombonešių, trečdaliu mažiau naikintuvų, nulis povandeninių laivų, taip pat mažiau tanklaivių ir eskadrinių minininkų (CDE News). Pentagonas skaičius patvirtino, bet grafikų nepateikė.

Gegužės 30 d. „Welt am Sonntag“ pranešė, kad atsitraukimas vyksiąs greičiau, nei anksčiau komunikuota, be pereinamojo laikotarpio, kurio tikėjosi Europos vyriausybės. Vienas NATO diplomatas agentūrai „Reuters“ sakė, kad tempas „priklausys nuo kitų gebėjimo pateikti alternatyvas“, pridurdamas, jog „viskas dar nėra galutinai nuspręsta, net ir JAV“.

Spraga, kurios vien pinigais neužversi

Europai teks pakeisti pajėgumus, kurių mastas viršija ir biudžetines, ir gamybines galimybes. Tarptautinis strateginių studijų institutas (IISS) 2025 m. skaičiavo, kad JAV konvencinių pajėgumų Euroatlantinėje erdvėje atkartojimas vien platformoms kainuotų 226–344 mlrd. JAV dolerių, o per 25 metus suma artėtų prie 1 trln. JAV dolerių. Kylio instituto 2026 m. gegužės vertinimu, prasmingai, bet ne visiškai autonomijai reikėtų maždaug 50 mlrd. € per metus dešimtmetį. Vien naikintuvų trūkumui padengti reikėtų 350–400 papildomų kovinių orlaivių, kurių Europos gamyklos nepajėgs pristatyti iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio.

Europos sostinės prisitaiko skirtingai. Prancūzija plečia savo branduolinį skėtį per vadinamąjį „dissuasion avancée“, arba priešakinio atgrasymo, modelį: partnerės patenka po Prancūzijos branduoline garantija, bet negauna jokios bendros sprendimo dėl paleidimo kontrolės. Gegužės 27 d. Norvegija per Narviko susitarimą tapo devintąja šio modelio dalyve. Konvencinių pajėgų srityje Vokietija ir Nyderlandai per bendrą 1-ąjį Vokietijos ir Nyderlandų korpusą perima vadovavimo atsakomybę už Estijos ir Latvijos gynybą. Tai tiesioginis Baltijos gynybos lyderystės perkėlimas iš Vašingtono į Europos rankas.

2027–2029 m. langas

Abu atsakai rodo tą pačią problemą — laiką. Lenkijos generalinio štabo viršininkas patvirtino darbą prie nacionalinių tolimojo nuotolio tikslaus smūgio ginklų, bet pripažino, kad iki pirmųjų rezultatų prireiks „mažiausiai dvejų metų“. ES saugumo studijų institutas įspėja, kad atšauktas „Tomahawk“ raketų dislokavimas Vokietijoje „pašalina svarbų Europos atgrasymo komponentą“ tuo metu, kurį institutas vadina „karinės pertvarkos metais“. „Carnegie Endowment“ pažymi, kad Baltijos valstybės baiminasi, jog atsitraukimas įvyks „anksčiau, nei Europa spės užpildyti savo gynybos spragas“.

Visi vertinimai sueina į tą patį pažeidžiamą laikotarpį: 2027–2029 m., kai JAV mažinimai bus juntami stipriausiai, o europiniai pakaitalai dar bus nepasiekę kariuomenių. Kitas patikrinimas laukia birželio pradžioje NATO pajėgų komplektavimo konferencijoje, kur Europos šalys turės įvardyti, kurias amerikiečių paliekamas spragas ketina užpildyti. Vašingtono pasirinkta seka sąjungininkėms palieka ribotą manevrą: viešai įsipareigoti dengti spragas, kurių jos dar negali uždengti, arba liepos mėnesį į Ankaros viršūnių susitikimą atvykti be atsakymo.