JAV Senatas remia Rytų Viduržemio energetiką

Hiustone, kur JAV energetikos politika susitinka su komercine realybe, Graikija, Kipras, Izraelis ir Jungtinės Valstijos praėjusią savaitę įsteigė naują Rytų Viduržemio energetikos strategijos koordinavimo instituciją. Po kelių dienų JAV Senato komitetas pajudino įstatymo projektą, kuriuo tas pats regionas būtų įrašytas į Amerikos teisę kaip strateginis prioritetas. Politinė architektūra formuojama. Ar ji pajėgs pajudinti realius dujų srautus — kitas klausimas.

Nuolatinė platforma ir dar nepriimtas įstatymas

Rytų Viduržemio jūros energetikos centras (EMEC) birželio 12 d. atidarytas Rice'o universiteto Bakerio institute po JAV energetikos sekretoriaus Chriso Wrighto susitikimo su Graikijos, Kipro ir Izraelio ministrais (Politis, Morningstar). EMEC pakelia 3+1 formatą — iki šiol Graikiją, Kiprą, Izraelį ir Vašingtoną jungusį bendradarbiavimo modelį — iš periodinių susitikimų į nuolatinę tyrimų, investicinių kontaktų ir infrastruktūros apsaugos platformą (GreekReporter, CNA).

Birželio 17 d. Senato užsienio santykių komitetas svarstė senatorių Cory'io Bookerio ir Dave'o McCormicko inicijuotą Rytų Viduržemio jūros vartų aktą (S.4443) (Senate Foreign Relations Committee). Graikijos žiniasklaida, įskaitant „ProtoThema“ ir „News247“, tai pateikė kaip Senato pritarimą, tačiau komiteto etapas — tik ankstyva procedūros dalis. JAV įstatymu projektas tampa tik tada, kai jam pritaria abu Kongreso rūmai ir jį pasirašo prezidentas (US Senate).

Ką toks įstatymo projektas iš tiesų pakeistų? Juo Valstybės departamentui būtų pavesta Rytų Viduržemio regioną laikyti prioritetu ir atgaivinti 3+1 formatą. Projektas remtų IMEC koridorių — Indijos, Artimųjų Rytų ir Europos prekybos maršrutą, pristatomą kaip atsvarą Kinijos infrastruktūrinėms investicijoms. Taip pat būtų reikalaujama reguliariai informuoti Kongresą (FDD Action). Viešų duomenų, kad dokumentas skirtų pinigų statyboms, finansuotų vamzdynus ar garantuotų eksporto pajėgumus, nėra.

Regiono įrašymas į JAV strateginius prioritetus užtikrina biurokratinį dėmesį ir suteikia Kongresui nuolatinį priežiūros vaidmenį. Tačiau pagrindinė energetikos problema kitur.

Egiptas: tiltas, kuris pats vartoja dujas

Kipras turi patvirtintų jūrinių dujų telkinių, o Kipro šaltiniai bendrus išteklius vertina apie 20 trln. kubinių pėdų (Cyprus Mail). Nė vienas šių telkinių tiesiogiai nesujungtas su Europa. Kelias eina per Egiptą, valdantį vienintelius regiono suskystintų gamtinių dujų terminalus Idku ir Damiettoje. Jų bendras projektinis pajėgumas siekia apie 16,7 mlrd. kubinių metrų per metus (EnterpriseAM).

Visi didieji Vakarų gavybos dalyviai Kipro vandenyse priklausomi nuo šių Egipto pajėgumų. „Chevron“ ir „Shell“ planuoja „Aphrodite“ telkinio dujas vamzdynu tiekti į Port Saidą. „Eni“ ir „TotalEnergies“ tą pačią infrastruktūrą numato naudoti „Cronos“ telkiniui. „ExxonMobil“ ir „QatarEnergy“ su Egiptu pasirašė susitarimą dėl „Glaucus“ ir „Pegasus“ telkinių dujų perdirbimo (JPT/SPE). Butelio kaklelis vienas — Egiptas.

Komplikacija ta, kad pats Egiptas pastaruoju metu tvarkosi su dujų trūkumu ir importuoja suskystintas gamtines dujas vidaus poreikiams padengti (Ahram Online). Ar Kipro dujų kiekiai pasieks Europos pirkėjus, ar pirmiausia stabilizuos Egipto balansą, priklausys nuo galutinių investicinių sprendimų ir Egipto vidaus prioriteto sąlygų. JAV įstatymo projektas šių klausimų neišspręs.

Ką gauna Europa ir ko negauna

Pietryčių Europai diplomatinė konstrukcija reali, bet nebaigta. Rumunija savo Juodosios jūros dujas ir Graikijos, Bulgarijos bei Rumunijos vertikalųjį koridorių pristato kaip kelią į regioninio mazgo statusą (HotNews). Planuojamas povandeninis elektros kabelis „Great Sea Interconnector“, turintis sujungti Kiprą su Graikija, o vėliau ir Izraeliu, panaikintų Kipro izoliaciją nuo ES elektros tinklo. Tačiau jis priklauso nuo ES finansavimo, ne nuo Vašingtono (Cyprus Mail). Italija nėra 3+1 branduolyje, bet per ENI veiklą Egipte ir Kipre tiesiogiai susijusi su regiono rizikomis.

Pati ES šiuo klausimu pastebimai tyli. Nerasta nei Europos Komisijos, nei Tarybos pareiškimo, kuriame „Gateway Act“ būtų pristatomas kaip ES energetinio saugumo instrumentas, nors projekto kalba primena Briuselio „Global Gateway“ retoriką apie junglumą ir tiekimo įvairinimą.

Politikai Rytų Viduržemį parduoda kaip vartus į Europą. Praktikoje tie vartai — Egiptas, o tikrieji Europos apribojimai gali būti elektros tinklų finansavimas ir SGD ekonomika, ne strateginės deklaracijos Vašingtone. EMEC biudžetas ir darbo planas dar nepaskelbti, „Gateway Act“ dar ne įstatymas, o dujų telkiniams dar reikia galutinių investicinių sprendimų. Politinė architektūra juda greičiau nei ją turinti aptarnauti infrastruktūra.