Valonija patvirtino CETA, Prancūzija blokuoja

Namūre, prancūzakalbės Pietų Belgijos Valonijos sostinėje, regioninis parlamentas, atstovaujantis apie 3,6 mln. gyventojų, birželio 18 d. balsavo už CETA, ES ir Kanados prekybos susitarimo, ratifikavimą. Tai tas pats parlamentas, kuris 2016 m. buvo sustabdęs susitarimą ir trumpam pavertęs vietos balsavimą pasauliniu demokratinės trinties simboliu. Tada išryškėjęs konstitucinis paradoksas niekur nedingo: Briuselis gali metų metus derėtis dėl plataus masto prekybos susitarimų, bet vienas regioninis parlamentas gali sustabdyti visą procesą.

Susitarimas, kuris jau veikia

Valonijos pritarimas prekybos su Kanada staiga neatveria. Didžioji CETA dalis laikinai taikoma nuo 2017 m. rugsėjo. Susitarimas apima prekių muitus, viešuosius pirkimus, paslaugas ir reguliacinį bendradarbiavimą (EUR-Lex). Įmonės šiomis taisyklėmis naudojasi beveik devynerius metus. Europos Komisija susitarimą apibūdina kaip iš esmės veikiantį.

Įstrigusi liko Investicijų teismų sistema: numatytas mechanizmas, pagal kurį užsienio investuotojai galėtų ginčyti valstybių sprendimus, remdamiesi sutartimi. Šioms nuostatoms reikia kiekvienos valstybės narės ratifikavimo, nes CETA — mišrusis susitarimas. Dalis kompetencijų, pavyzdžiui, muitų nustatymas, priklauso tik Briuseliui, tačiau investicijų teisė lieka nacionalinių sostinių rankose. ES Teisingumo Teismas patvirtino tokį kompetencijų padalijimą, o atskirai nusprendė, kad investicijų teismas suderinamas su ES teise. Teisinis aiškumas politinio ginčo neužbaigė.

Taigi komercinė susitarimo dalis veikia. Investuotojų apsaugos teisinė konstrukcija vis dar laukia.

Kas laimi, kas siekia stabdžio

Eksportu grįstos ekonomikos prekybos susitarimus vertina kaip darbo vietų apsaugą. Pasak Nyderlandų vyriausybės viešosios informacijos tarnybos Rijksoverheid, apie trečdalis šalies užimtumo priklauso nuo eksporto, 2023 m. sukūrusio 375,9 mlrd. € vertės. Nyderlandams, Airijai, Danijai ir Švedijai tokie susitarimai kaip CETA nėra abstrakti diplomatija. Jie saugo darbo vietas. Vokietijos institutas ifo skaičiavo, kad CETA galėtų patrigubinti Vokietijos eksportą į Kanadą ir realiąsias pajamas vienam gyventojui padidinti 0,19 % (consulting.de).

Iš Varšuvos ar Vienos tas pats susitarimas atrodo kitaip. Lenkijoje ginčas sukasi apie tai, ar pigesnis importas nespaudžia vietos ūkininkų ir ar apsaugos sąlygos juos iš tiesų gina (Top Agrar Polska). Austrijos ir Italijos debatuose daugiausia dėmesio tenka maisto standartams ir genetiškai modifikuotiems organizmams (Attac Austria, Adnkronos). Esminis klausimas lieka tas pats: kas turi teisę traukti avarinį stabdį, kai vietos ūkininkai patiria nuostolių?

Tikroji kliūtis dabar — Prancūzija

Valonijos balsavimas delsimo neužbaigia. Prancūzijos Senatas ratifikavimą atmetė 2024 m. kovą, nors Prancūzijos Konstitucinė Taryba dar 2017 m. buvo nusprendusi, kad sutartis priimtina. Prancūzijos pasipriešinimo centre — žemės ūkis, maisto saugos taisyklės ir suverenitetas. Kaip aiškina vyriausybinis portalas Vie publique, didžioji CETA dalis jau taikoma, tačiau investicijų nuostatoms vis dar reikia parlamento pritarimo, kurio Paryžius nedavė.

Vokietija susitarimą ratifikavo 2022 m., bet tik po to, kai Federalinis Konstitucinis Teismas pareikalavo, kad laikinas taikymas liktų atšaukiamas. Net prekybai palankios vyriausybės norėjo turėti išėjimo kelią.

Ši istorija palieka neatsakytą platesnį klausimą: kas iš tiesų gavo naudos iš devynerių metų laikino taikymo? Bendra prekybos apimtis augo. Tačiau ar CETA muitų lengvatos daugiausia padėjo stambiems eksportuotojams, ar mažoms įmonėms? Pramoniniams regionams, ar periferijai? Tokių įrodymų beveik nėra.

Struktūrinė įtampa išlieka. ES toliau kuria prekybos susitarimus, kurie peržengia muitų klausimą ir apima investicijų teisę bei reguliavimo standartus. Kuo toliau tokie susitarimai siekia, tuo labiau nacionaliniai parlamentai reikalauja balso. Pavėluotas Valonijos „taip“ to nepakeis. Tas pats ginčas grįš su kiekvienu ambicingu susitarimu, kurį Briuselis mėgins užbaigti.