Vašingtonas buria NATO 3.0 branduolį

Vašingtonas pakvietė penkias Europos sąjungininkes į Bergeną iš anksto suderinti, kam teks didesnė Europos konvencinės gynybos našta. Toks susitikimas NATO taisyklių nepakeičia: prie oficialaus stalo kiekviena sąjungininkė gali blokuoti sprendimus (NATO). Tačiau jei iš anksto atrinkta valstybių grupė pirmiausia sutaria dėl paketo, likusioms narėms pasirinkimas susiaurėja: pritarti jau beveik suformuotam planui arba rizikuoti atrodyti stabdančiomis atgrasymą.

Derinimo kambarys

Jungtinės Valstijos subūrė Suomiją, Švediją, Vokietiją, Lenkiją ir Nyderlandus po „NATO 3.0“ etikete: europiečiai perima didesnę konvencinės gynybos dalį, o Vašingtonas savo dėmesį kreipia kitur (ISDP, upday). Viešai nepaskelbta nei apie vadovavimo pokyčius, nei apie parengties tikslus, nei apie finansavimą.

Šio formato svoris atsiranda dar iki oficialaus balsavimo. Atrinktoms vyriausybėms iš anksto suderinus pozicijas, sutvarkius formuluotes ir palyginus indėlius, sukuriamas politinis spaudimas, dėl kurio prieštarauti tampa sunkiau. NATO sprendžia konsensusu, vadinasi, veto teisę turi kiekviena sąjungininkė. Iš anksto parengtas susitarimas tą veto paverčia politiškai brangiu veiksmu. Už durų likusios valstybės įtakos netenka dar neprasidėjus formalioms deryboms.

Pats dalyvių pasirinkimas siunčia žinią. Suomija turi ilgiausią NATO sausumos sieną su Rusija. Vokietija laiko aljanso centrą. Lenkija — rytinio flango logistikos atrama. Kartu jos brėžia vaizdą, kuriame Europa prisiima didesnę NATO sausumos gynybos dalį. Kol kas trūksta sistemos, kuri leistų tai paversti veikiančia karine tvarka: bendros vadovavimo galios, sukauptos technikos, sutarto finansavimo ir kartu veikti parengtų dalinių.

Kas iš tikrųjų kuriama

Vokietija — aiškiausias testas, ar politiniai pažadai virsta realiais kariniais pajėgumais. 45-oji brigada Lietuvoje, pirmoji Berlyno nuolat užsienyje dislokuojama sunkioji kovinė brigada, iki 2027 m. pabaigos turėtų pasiekti apie 5 000 karių, nors kareivinių statybos dar vyksta (Euronews, n-tv).

Nuo liepos 1 d. vokiečių ir nyderlandų karinė vadavietė iš Miunsterio perėmė NATO pajėgų Estijoje ir Latvijoje operacinę kontrolę. Teigiama, kad jai priskirta apie 50 000 karių (Zeit, Deutschlandfunk). Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad Europos vadovybė dabar sprendžia, kaip šiose šalyse dislokuoti sąjungininkų kariai treniruojasi, persikelia ir reaguoja.

Lenkijoje rotaciniu pagrindu dislokuota apie 10 000 JAV karių, o Poznanėje veikia priešakinis amerikiečių vadovavimo elementas (LRT, Forsal). Dėl nuolatinės JAV bazės dar deramasi. Įvardyti daliniai, realios vietos ir statybų terminai yra tai, ko neparodo politiniai šūkiai.

Europai dar trūksta to, ką šis planas numano

Didesnės dalies prisiėmimas NATO viduje nereiškia gebėjimo veikti savarankiškai. IFRI vertinimu, tikras Europos svoris reikalauja galios vadovavimo grandinėse, o ne vien Europos vėliavų NATO štabuose (Ifri). Fondation Robert Schuman įspėja, kad Europa gali didinti gynybos biudžetus, bet neįgyti realaus suvereniteto, jei ir toliau priklausys nuo amerikietiško vadovavimo, palydovų ir strateginio transporto (Fondation Robert Schuman).

Žmonių ir technikos trūkumas taip pat konkretus. Vokietijos aktyviosios pajėgos turėtų augti nuo maždaug 185 000 iki bent 260 000 karių, o rezervas — nuo maždaug 66 000 iki 200 000. Gynybos ministras Borisas Pistoriusas yra įspėjęs apie specialistų trūkumą vien Lietuvos brigadai (Tagesschau). Suomijos ir Švedijos ekspertai pažymi, kad kai kuriuos JAV pajėgumus, įskaitant priešraketinę gynybą ir palydovų tinklus, Europai greitai pakeisti sunku (Svenska Yle).

Lenkijos žiniasklaidoje ryškinama atskira politinė rizika: Vašingtonui pačiam atsirenkant partnerius, NATO gali būti padalyta į pirmos ir antros eilės sąjungininkes (WP). Varšuva iš tokio pasirinkimo laimi dėl didelių gynybos išlaidų ir fronto valstybės vaidmens. Nekviestos sąjungininkės prisiima politinę kainą.

Vėliau šiemet vyksiantis Ankaros viršūnių susitikimas parodys, ar Bergeno derinimo kambaryje parengtas planas taps platesnio aljanso susitarimu, ar už durų likusios valstybės pamatys, kad tikrieji pasirinkimai buvo padaryti dar prieš joms sėdant prie stalo.