Vašingtonas įspėja dėl Rusijos provokacijų

Rusijai nebūtinas aiškus NATO sutarties slenkstis, kad ji galėtų brangiai kainuoti Europai. Dabar tarp sąjungininkų aptarinėjamas įspėjimas rimtas, bet kol kas neįrodytas: „Newsmax“ pranešė, kad Vašingtonas perspėjo partnerius dėl galimų Rusijos provokacijų prieš su NATO susijusius taikinius Lenkijoje arba Baltijos valstybėse, o Latvijos LA.lv paskelbė tą patį įspėjimą. Nė vienas įvardytas JAV pareigūnas viešai nepateikė išslaptinto tokio vertinimo pagrindo.

Tai svarbu. Viešai prieinami duomenys pagrindžia nerimą, bet ne įrodymą, kad Maskva jau priėmė sprendimą veikti. Baltijos šalių saugumo pareigūnai ERR sakė nežinantys nei datos, nei konkretaus plano, nei nustatyto galimo išpuolio prieš Lenkiją ar Baltijos valstybes organizatoriaus. Vis dėlto Donaldas Tuskas įspėjimą traktuoja pakankamai rimtai, kad jį keltų sąjungininkams: pasak NV.ua, Lenkijos premjeras teigė, jog artimiausi mėnesiai Baltijos šalims gali būti kritiniai.

Neapibrėžtumas — spaudimo taškas

Įspėjimas skamba įtikinamiau dėl to, kad Rusija jau turi priešiškos veiklos žemiau atviro karo slenksčio istoriją. NATO, kaip skelbė „Reuters“, yra pareiškusi, kad Rusija vykdo augančią sabotažo, kibernetinių operacijų ir kitų priešiškų veiksmų kampaniją sąjungininkų teritorijoje. WTOP/AP cituotas IISS vertinimas suskaičiavo 144 įtariamus su bepiločiais susijusius incidentus 13 Europos valstybių 2024–2026 m.

Praktinė pamoka ne ta, kad kiekvienas incidentas įrodo Kremliaus įsakymą. Ji kita: Europa daug tokių atvejų vis dar nagrinėja po vieną, kiekvienai valstybei atskirai. Lietuvos LRT suformulavo aštresnę išvadą: oro gynybos aprėptis, teisiniai įgaliojimai ir jėgos panaudojimo taisyklės Aljanse tebėra nevienodi.

Būtent tas nevienodumas palieka laiko abejonei. Bepilotis prie bazės, pasienio incidentas, GPS trikdymas ar povandeninio kabelio pažeidimas gali priversti Lenkiją, Latviją, Lietuvą ar Estiją reaguoti dar iki sąjungininkams sutariant, kas tai padarė. Tokioje erdvėje Rusija gali versti vyriausybes leisti pinigus, kelti pajėgas ir prisiimti politinę riziką, nepateikdama NATO aiškaus karo lauko fakto.

Pirmosios valandos kainuoja brangiausiai

Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis numato, kad ginkluotas vienos sąjungininkės užpuolimas laikomas visų užpuolimu, bet kiekviena sąjungininkė pati sprendžia, kokių veiksmų imsis. Miglotu atveju labiau tikėtinas pirmasis žingsnis — tos pačios sutarties 4 straipsnis: sąjungininkės konsultuojasi, lygina žvalgybinę informaciją ir demonstruoja ryžtą, kol vertina, ar peržengtas NATO atsako slenkstis.

Tokia seka būtina, bet ji sąmoningai lėta. NATO turi vengti veikti remdamasi klaidingu vertinimu, ypač kai kaltininko nustatymas ginčijamas. Priešakinė valstybė susiduria su priešinga problema: jai reikia saugoti oro erdvę, bazes, sienas ir civilius, kol kiti dar aiškinasi, kas įvyko.

Latvijos diskusija šią problemą parodo tiksliai. NATO StratCom tyrėja Nika Aleksejeva interviu, kurį perspausdino NRA, teigė, kad Rusijos bandymas spausti Baltijos valstybes labiau tikėtinas per asimetrinius veiksmus, o ne per klasikinę invaziją. Tai kaip tik toks scenarijus, kai politinė našta atsiranda anksčiau nei teisinis tikrumas.

Užnugaris tampa taikiniu

Tas pats spaudimas siekia toliau nei rytinė NATO siena. Vokietija — Ukrainos rėmimo ir NATO pastiprinimo užnugario mazgas, todėl geležinkeliai, uostai, energetikos sistemos, ryšiai ir gynybos tiekėjai tampa karo požiūriu svarbiais taikiniais. Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus reikalų ministras Herbertas Reulis perspėjo, kad Rusijos tarnybos „imasi visų priemonių“; ZEIT ir WDR pranešė apie susirūpinimą dėl geležinkelio maršrutų, naudojamų kariniams tiekimams Ukrainai, stebėjimo.

Šiaurinį maršrutą papildo Švedija. „The Guardian“ rašė iš Gotlando — salos, lemiančios judėjimą Baltijos jūroje ir svarbios stiprinant Baltijos valstybes. Bepiločiai, šešėlinio laivyno laivai ir povandeninė infrastruktūra veda prie to paties klausimo: ar NATO gali apsaugoti maršrutus, kurių jai reikės, dar iki atsirandant aiškiam užpuolimo faktui?

ES gali padėti stiprinti civilines sistemas ir bausti kibernetinių atakų vykdytojus tokiomis priemonėmis kaip Tarybos kibernetinės diplomatijos priemonių rinkinys. Tačiau ES nesprendžia, kada NATO perima bepilotį, priskiria ataką konkrečiam vykdytojui ar pereina prie karinės eskalacijos. Ginčijamiausiomis valandomis šie sprendimai lieka vyriausybėms ir sąjungininkams.

Stipriausia išvada siaura, bet aiški. Vieši duomenys neįrodo, kad Maskva pasirinko artimiausiu metu pulti Lenkiją ar Baltijos valstybes. Jie rodo kitką: Rusija turi išbandytą veikimo modelį, leidžiantį versti europiečius leisti pinigus, skirti dėmesį ir naudoti teisinius įgaliojimus pilkojoje zonoje, kol NATO dar tik aiškinasi, kas įvyko.