Vašingtonas svarsto branduolinį dalijimąsi su Lenkija

Praėjus trims dešimtmečiams po Šaltojo karo pabaigos, kai amerikiečių branduoliniai ginklai buvo iškelti iš Rytų Europos, Vašingtone vėl svarstoma jų dislokacija regione. „Financial Times“ duomenimis, Jungtinės Valstijos aktyviai kalbasi dėl branduolinių ginklų dislokavimo Lenkijoje ir kai kuriose Baltijos valstybėse. Susitarimas kol kas neartėja, tačiau vien pačios diskusijos jau atvėrė konkurenciją tarp amerikietiško ir prancūziško branduolinio saugumo modelių, apie kuriuos daugumos Europos šalių parlamentai dar neturėjo progos rimtai diskutuoti.

Kodėl plėtra užtruktų dešimtmetį

NATO branduolinio dalijimosi sistema reiškia, kad JAV gravitacinės bombos laikomos sąjungininkių teritorijoje, o tų šalių pilotai rengiami jas panaudoti. Ši tvarka grindžiama dvišaliais Vašingtono ir priimančiųjų vyriausybių susitarimais, koordinuojamais per NATO Branduolinio planavimo grupę — instituciją, kurioje branduolinę politiką aptaria visos Aljanso narės, išskyrus Prancūziją. Nė viena valstybė, priėmusi šiuos ginklus, dėl to nerengė formalaus parlamento balsavimo. Jie atkeliavo per Šaltojo karo vykdomosios valdžios susitarimus ir liko.

Plėtra į Lenkiją ar Baltijos valstybes truktų ne mėnesius, o metus. Kiekvienai bazei reikėtų sustiprintų požeminių saugyklų, sertifikuotų vadaviečių ir atskirų saugumo perimetrų. Vakarų Europoje esami objektai per kelerius metus sugėrė milijardines modernizavimo investicijas, o kai kurie darbai vis dar nebaigti. Nauja bazė Rytų Europoje realiai galėtų tapti operacinė ne anksčiau kaip apie 2030-ųjų vidurį. Politinis signalas, priešingai, atsiranda iškart, kai derybos tampa viešos, nepriklausomai nuo to, kada paskui atkeliauja technika.

Trys branduoliniai garantai, vienas žemynas

Lenkija ir Baltijos valstybės dabar mato kelis persidengiančius pasiūlymus. Vašingtonas siūlo fizinius ginklus per NATO. Prancūzija, per 2026 m. kovą Emanuelio Makrono pradėtą „pažangaus atgrasymo“ iniciatyvą, siūlo paralelinį europinį skėtį: koordinavimą dėl Prancūzijos branduolinio planavimo, bet be ginklų sąjungininkių teritorijoje ir be bendro vadovavimo. Gegužę prie Prancūzijos iniciatyvos prisijungusi Norvegija aiškiai pakartojo, kad NATO lieka pagrindinė jos saugumo garantija. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija šias dvi kryptis vadina „atskiromis ir viena kitą papildančiomis“. „Le Grand Continent“ formuluoja mažiau diplomatiškai: paralelinės iniciatyvos kuria „augančią hidrą“, skaidančią sąjungininkių nuoseklumą.

Jeigu Vašingtonas Lenkijai pasiūlytų realias bombas, Prancūzijai kiltų patikimumo problema. Prancūziškas atgrasymas — prezidento pažadas konsultuotis. NATO branduolinis dalijimasis sukuria abipusius įsipareigojimus, paremtus priekinėse pozicijose dislokuotais ginklais. IFRI abu modelius pristato kaip vienas kitą stiprinančius. Praktikoje jie veikia visai kitaip: vienas priimančioje šalyje palieka ginklus, kitas siūlo pokalbį apie Prancūzijos strategiją.

Vokietijos padėtis — kebliausia. Berlynas priima JAV bombas ir kartu dalyvauja Prancūzijos branduolinėje vairavimo grupėje, taigi gauna vietą prie strategijos aptarimo stalo, bet ne prieigą prie Prancūzijos sprendimo mygtuko. Jeigu branduolinis dalijimasis slinktų į rytus, Šaltojo karo laikų Vokietijos vaidmuo kaip NATO branduolinės atramos mažėtų. „Die Linke“ pareikalavo visiškai išvesti JAV ginklus iš Vokietijos teritorijos. Valdančioji koalicija tyli.

Atskaitomybės spraga

Plėtros diskusijos išryškina seną demokratinės priežiūros spragą. Nė viena valstybė, šiuo metu priimanti JAV branduolinius ginklus, parlamente nėra balsavusi dėl jų priėmimo. 2026 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties peržiūros konferencija, pasaulinis sutarties peržiūros formatas, skirtas branduolinio ginklo plitimui riboti, šią įtampą parodė atvirai: Vakarų valstybės gynė branduolinį dalijimąsi kaip suderinamą su sutartimi, o nebranduolinės valstybės tam prieštaravo. Lietuvos Konstitucija tebedraudžia masinio naikinimo ginklus šalies teritorijoje. Jai pakeisti reikėtų kvalifikuotos daugumos, kurios niekas dar nėra išbandęs.

MTV Uutiset duomenimis, Suomija vertina branduolinės teisės pakeitimus, kurie karo metu leistų tokių ginklų tranzitą, bet Prancūzijos iniciatyvą laiko per atstumą. Didžiausias Švedijos taikos judėjimas pradėjo rinkimų stebėseną, fiksuodamas partijų pozicijas branduoliniais klausimais prieš rudenį vyksiantį balsavimą.

Iki 2030-ųjų vidurio branduolinės bombos Rytų Europoje neatsiras. Tačiau politinė architektūra kuriama dabar: kurios valstybės rinksis kurį branduolinį garantą, kurie parlamentai balsuos, o kurie sprendimus paliks vykdomajai valdžiai, kurios konstitucinės kliūtys išliks. Daugelyje šalių, kur šis klausimas jau realus, vieša diskusija dar neprasidėjo.