NATO smerkia, pilotai lieka nežinioje

Šiaurės Atlanto Taryba, aukščiausias NATO politinis organas, rugpjūčio 12 d. susirinko ir pasmerkė Rusiją dėl oro erdvės pažeidimų virš Lenkijos ir Rumunijos (Euractiv). Tačiau Aljansas neinicijavo 4-ojo straipsnio, numatančio formalias konsultacijas, kai sąjungininkė jaučiasi grėsmėje, nepaskelbė naujo pajėgų dislokavimo ir neatskleidė, ar keičiamos perėmimo taisyklės. Esmė būtent čia: politinis signalas stiprus, bet viešai matomų karinių sprendimų kol kas mažai.

Tai lemia NATO galios pasidalijimas. Aljansas gali smerkti, konsultuotis ir dislokuoti pajėgas. Tačiau sprendimą šauti, jei nėra paskelbtos NATO misijos su sutartomis kovinio panaudojimo taisyklėmis, dažniausiai priima pilotai ir nacionaliniai oro gynybos vadai pagal savo valstybės teisę. Ši riba matoma beveik kiekviename pastarojo mėnesio incidente.

Kas kirto sieną

Rumunijos atvejis rodo, kaip ši problema atrodo ore. Liepos 24 d. Rumunijos radarai užfiksavo droną, judėjusį į šalies gilumą nuo Dunojaus deltos pakrantės. Buvo pakelti du NATO oro policijos misijoje dalyvavę Italijos „Eurofighter“ naikintuvai ir du Rumunijos F-16. Taikinys sunaikintas netoli Padinos, Buzau apskrityje; pilotai jį įvardijo kaip „Shahed“ / „Geran-2“ tipo grėsmę (Romania Insider). Kitą dieną antras dronas numuštas prie Sfântu Gheorghe (Le Figaro).

Tuometis laikinasis Rumunijos gynybos ministras Radu Miruța paaiškino ribą: taikinį pripažinus priešišku, ugnis atidengiama iš karto, bet Rumunijos pajėgos negali šauti į droną, kol šis tebėra Ukrainos oro erdvėje (Digi24). Lemiamais veiksniais tampa aptikimo greitis, klasifikavimas ir geografija, o visa tai reglamentuoja Rumunijos teisė.

Lenkijos atvejis kitokio pobūdžio. Liepos 30 d. nuolaužos nukrito prie Tarnavos-Kolonijos Liublino regione. Prokurorai nustatė, kad tai Rusijoje pagamintos sparnuotosios raketos Ch-101 liekanos (Rzeczpospolita). Gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas Seime sakė, kad generolas Ireneuszas Nowakas turėjo įgaliojimus įsakyti raketą numušti, jei jos trajektorija būtų kėlusi grėsmę gyvenamosioms vietovėms (Lenkijos gynybos ministerija). Lenkija iškvietė Rusijos ambasadorių ir įteikė protesto notą. Kaip rašėme praėjusią savaitę, Lenkija ir Baltijos valstybės jau stiprino ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugą, baimindamosi Rusijos provokacijų su klaidinančiais pėdsakais.

Fronto valstybės mato zondavimą. Įrodymai nevienodi.

Lietuvos krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas sakė, kad žvalgyba stebi Rusijos planavimą dėl galimų provokacijų Baltijos regione (LRT). Lietuvos karinė žvalgyba įvardijo ir konkrečią riziką: Rusija galėtų smogti taikiniams Baltijos šalyse Ukrainoje pagamintais dronais, taip apsunkindama atsakymą į klausimą, kas juos paleido. Tokiu atveju NATO turėtų mažiau aiškių įrodymų kolektyviniams veiksmams pagrįsti (15min). Lietuva jau telkia karius ir laivus prie Klaipėdos SGD terminalo, „LitPol Link“ skirstyklos ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Delfi).

Bulgarijos atvejis rodo priešingą vaizdą. Rugpjūčio 8 d. dronas sprogo netoli Kardamo, prie Transbalkanų dujotiekio kompresorių stoties. Bulgarijos gynybos ministerijos duomenimis, objektas greičiausiai buvo „Maya“ tipo masalas, plačiai naudojamas Ukrainos pajėgų, o tyčinių veiksmų prieš Bulgariją įrodymų nėra (Mediapool). Bulgarija iškvietė ne Rusijos, o Ukrainos ambasadorių. GPS modulis neleido atkurti maršruto (Euronews Bulgaria). Vien šis epizodas paneigia teiginį, kad kiekvienas objektas, pasirodęs šalia NATO oro erdvės ar ją kirtęs, savaime reiškia sąmoningą Rusijos testą.

Vokietija atskleidžia kitą silpną vietą: net kai grėsmė susijusi su kariniu saugumu, taikos meto dronų gynyba dažnai prasideda nuo policijos. Berlynas plečia Federalinės policijos kovos su dronais padalinį iki 300 specialistų aštuoniose vietose, tačiau Bundesvero vaidmenį šalies viduje riboja konstitucinės taisyklės (Vokietijos vyriausybė, Tagesschau).

Pasmerkimo be mechanizmo kaina

Šiuose incidentuose kartojasi aiškus modelis. Rumunija numušė dronus remdamasi nacionaliniais įgaliojimais. Lenkija aktyvavo oro gynybą pagal nacionalinę vadovavimo grandinę. Lietuva stiprina infrastruktūros apsaugą kariais ir laivais. Kiekviena valstybė veikė pagal savo teisinį pagrindą. NATO pasmerkimas pripažino problemą kaip viso Aljanso rūpestį, bet viešai nesukūrė bendro mechanizmo jai spręsti.

Aljansas pareiškė, kad „toliau stiprina“ integruotą oro ir priešraketinę gynybą, tai yra sistemą, jungiančią sąjungininkių radarus, orlaivius ir perėmimo pajėgumus. Ta formuluotė apibūdina vykstančią veiklą, o ne naują sprendimą.

Pakartotiniai pasmerkimai be matomų Aljanso priemonių gali Maskvai siųsti signalą, kad praktinė NATO veiksmų riba aukštesnė nei politinė retorika. Išvada nėra ta, kad Rusija kiekvienu atveju sąmoningai testavo NATO; Bulgarijos duomenys tam prieštarauja. Tačiau pasikartojantys oro erdvės pažeidimai, nesvarbu, ar jie kyla iš neatsargumo, ar iš zondavimo, kuria padėtį, kurioje operacinę riziką pirmiausia prisiima fronto valstybės, o Aljansas atsako solidarumo kalba. NATO pakėlė politinį pavojaus signalą, bet dar neparodė bendrų taisyklių, kurios rytinio flango oro gynybą padarytų nuspėjamesnę: kada pilotai gali panaudoti ginklą, kaip per sienas veikia bendri jutikliai ir kas turi įgaliojimus, kai grėsmė nesustoja ties nacionaline riba.